Po Žemės gelmėmis – Pirmas epizodas: Bauginanti tamsa

Kvėpuoti darėsi sunku.

Aplink mus buvo tik tamsa – tokia tamsa, kurioje net šviesos mintis atrodė absurdiška. Nuo drėgnų sienų lašėjo vanduo, ore tvyrojo aidintys garsai, o kartkartėmis pasigirsdavo tolimas nežinomos būtybės riksmas... to pakako, kad paralyžiuotų protą.

Mano ranka buvo ant uolos. Šalta, šlapia ir keistai drebanti. Galbūt tai buvo mano vaizduotė – o gal siena iš tikrųjų judėjo.

Profesorius Lidenbrokas buvo keliais žingsniais priekyje. Jis laikė žibintuvėlį, bet jo šviesa apšvietė tik jo veidą – visa kita buvo prarijusi šešėlių.

„Stok!“ – sušukau įsitempusiu ir užkimusiu balsu. „Kažkas... kažkas juda priekyje!“

Profesorius atsisuko į mane. Jo akyse nebuvo baimės – tik nuostaba. Tarsi jis būtų laukęs šios akimirkos metų metus.

„Esame arti... Jaučiu tai, Akseliai. Žemės branduolio paslaptys mus šaukia.“

Atsigręžiau. Mūsų kompanionas Hansas tyliai sėdėjo prie sienos. Jo veidas permirkęs prakaitu, akys tuščios. Jis jau valandą nepratarė nė žodžio, tik spoksojo ta pačia kryptimi.

Tada staiga žemė sudrebėjo.

Labai vos juntamas garsas, tarsi po mumis būtų pabudęs koks milžiniškas padaras. Iš sienos plyšių pasigirdo gilus garsas – kažkas, kas nesuprantama žmogaus kalba.

Mes trys spoksojome vienas į kitą. Šioje tamsoje viskas atrodė kaip priešas – net mūsų pačių šešėliai.

Ir kaip visa tai prasidėjo?

Prieš du mėnesius sėdėjome senoje Hamburgo bibliotekoje. Toje pačioje bibliotekoje, kurioje radome tą paslėptą žinutę nudėvėtoje knygoje – žinutę, kuri paskatino mus leistis į šią kelionę. Kelionę, kurioje kiekvienas žingsnis palieka Žemę ir laiką užnugaryje... ir kurios pabaiga gali būti čia – šioje tamsoje, šioje tyloje ir šioje baimėje.