Antras epizodas: Uždaro tunelio paslaptis

Vandens lašai dabar krito ant mūsų fakelo. Ugnis buvo ant užgesimo slenksčio.

Stovėjome siaurame tunelyje – tokiame siaurame, kad profesoriaus petys kliudė akmenį, o Hanso nugara vis trenkėsi į lubas. Mano kvėpavimas tapo padrikas. Deguonies skonis šiame tunelyje buvo kitoks – tarsi oras priklausytų kitam laikui.

Tada kažkas nutiko... kažkas, kas mums nugaromis pasiuntė ledą.

Tunelio anga už mūsų užsidarė.

Nebuvo jokio garso, jokio virpesio. Praėjimas, kuriuo ką tik praėjome, dabar buvo nusėtas akmenimis, tarsi tako niekada nebūtų buvę.

„Kaip... kaip tai įmanoma?“ – sumurmėjau.

Profesorius pakėlė žibintuvėlį aukščiau, ir toje mirgančioje šviesoje mes pamatėme kažką – įbrėžimus ant tunelio sienos. Tarsi kažkas – ar kažkas panašaus – būtų bandęs jį išrauti vinimis ar nagais.

Hansas drebančiu balsu tarė: „Šios žymės... jos šviežios.“

Priėjau arčiau sienos ir ją palietiau – akmuo buvo drėgnas, o įbrėžimai tikrai švieži. Kažkas... ar kažkas... bandė pro čia pabėgti.

Profesorius giliai įkvėpė. „Tai ne šiaip gamtos dariniai, Akseli. Šie takai... jie mąsto.“

„Jie mano?“ – paklausiau šokiruotas.

„Taip... kartais jie atsidaro, kartais užsidaro. Kažkokia jėga čia apačioje mus veda... ir ji nori, kad kažkur eitume.“

Paėmiau žibintuvėlį ir žengiau gilyn į tunelį. Po kulnu čirškė vanduo, o ore tvyrojo keistas kvapas – kažkas panašaus į puvimą... o galbūt kažką seniai užkasto.

Tada išgirdome – silpną, nuolatinį šnaresį... tarsi kažkas masyvaus ropotų toli po mumis.

(Prisiminimai)
Prieš dvi savaites atvykome į Reikjaviką. Islandijos sostinę – iš pažiūros ramią, bet žinojome, kad ten būsime tik svečiai kelioms dienoms. Po to mūsų kelionė ves žemyn – labai, labai giliai.

Buvome susikrovę tik būtiniausius daiktus: džiovinto maisto, vandens, žibintuvėlių ir žemėlapį – tą patį žemėlapį, kuris rodė užgesusio ugnikalnio žiotis, sakoma, kad tai mūsų kelionės raktas.

Profesorius buvo patenkintas. Jis ne tik ieškojo Žemės paslapčių – jis ieškojo savo žinių įrodymų.

Aš? Man rūpėjo tik rasti kelią atgal.

Tunelyje vėl pasigirdo garsas – dabar arčiau.

Mes trise spaudėmės kartu. Žibintuvėlis mirgėjo. Sulaikę kvėpavimą, klausėmės.

Ir tada... pamatėme judantį šešėlį.